Kiekvieno žmogaus kalba priklauso nuo trijų pagrindinių kalbos smegenų centrų darbo: motorinio Broko (jis valdo viską, kas dalyvauja tariant garsus - balso stygas, gomurį, judina lupas, liežuvį), sensorinio Vernikės (padeda išgirsti ir suprasti kalbą) ir asociatyvinio (analizuoja išgirstą frazę ir mąsto, ką kalbėti toliau). Sklandi kalba – nenutrūkstantis procesas. Kad jis nesutriktų, visi trys smegenų centrai turi funkcionuoti darniai, sinchroniškai ir vienas kitam perduoti impulsus tuo pačiu metu. Kai pažeistas kalbos centrų sinchroniškumas, pažeidžiama ir pati kalba, dingsta jos sklandumas, atsiranda užsikirtimų, pasikartojimų – t. y., prasideda mikčiojimas. Išvesti Broko centrą iš rikiuotės nėra sudėtinga. Tą gali padaryti net įprastos emocijos. Ir ne vien tik neigiamos. Teigiamos emocijos Broko centrui daro tokį patį poveikį. Būtent todėl susijaudinus (tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam) mikčiojimas paaštrėja. Tačiau tik apie 10 % žmonių mikčiojimas atsiranda dėl psichinės traumos. Šiandien vis dažniau kalbama apie tai, kad mikčiojimas atsiranda dėl paveldėto polinkio. Šis polinkis, priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali realizuotis arba ne. Ne visi vaikai, išsigandę šuns, pradeda mikčioti. Mikčioti pradės tik tie, kurių Broko centras bus jautresnis, kurių centrai jau „pasiruošę“ ir jiems tereikėjo nedidelio postūmio...Jei kalbos sutrikimas yra genetiškai užprogramuotas, jis apie save primena gana greitai, kai mažyliai pradeda kalbėti, sudarinėti sakinukus, maždaug nuo dviejų iki keturių metų.   Naujausiais duomenimis, dažniausiai šią problemą turi tie vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji - net šešiasdešimt penkis procentus mikčiojančiųjų. Ir nors suaugusiems atrodytų, kad šie vaikai yra dešiniarankiai, nes ir valgo, ir rašo būtent šia ranka, tačiau atlikus tam tikrus testus paaiškėja, kad jie vis dėlto yra kairiarankiai, tik suaugusieji pasistengė, kad jie taptų dešiniarankiais.  Jiems šis kalbos sutrikimas paprastai išlenda nuo penkerių iki septynerių metų.

Kokie yra pirmieji mikčiojimo požymiai? Kada reikėtų sunerimti?

Pavyzdžiui, vaikutis sako „no-no-noriu“ arba „duo-duo-duok“. Tai yra kloninis mikčiojimas. Sunkesnė mikčiojimo forma – toninis mikčiojimas, kai žmogus kartoja ne skiemenis, o negali ištarti pirmo priebalsio arba balsio – tempia, pavyzdžiui, „mmmmama“, „kkkkatė“. Sklandaus kalbėjimo sutrikimas dažnai prasideda nuo lengvesnės formos, kuri vėliau gali pereiti į sunkesnę.

Mikčiojimas – kas tai?

Mikčiojimas – tai normalaus kalbos sklandumo ir ritmiškumo sutrikimas. Kartu tai sudėtinga psichologinė kalbėjimo ir bendravimo problema. Švelniai mikčiojantis vaikas garsus pakartoja daugiau nei 2 kartus, stebimi ir garsų pratęsimai, raumenų aplink burną įtampa. Gali keistis balso aukštumas, trūkčioti kvėpavimas. Sunkiau mikčiojantis vaikas kenčia nuo ilgesnių nei 1 sek garsų pratęsimų, užsikirtimai užima daugiau nei 10 proc. viso kalbėjimo apimties. Dažnai atsiranda lydimųjų judesių – trepsėjimas koja, veido, akių tikai. Tokie vaikai turi ir vidinės įtampos požymių – jie jaudinasi, rausta, prakaituoja, ima šnibždėti, dengtis burnytę rankomis ir pan.

Ar tai visam gyvenimui?

Vaikui pradėjus mikčioti, paprastai tėvai visų pirma kreipiasi į medikus. Tuomet neurologai skiria medikamentinį gydymą (labiausiai tinka homeopatiniai vaistai, kurie ramina Broko centro aktyvumą). Tačiau vien to nepakanka. Būtina ir logopedo pagalba. Beje, vaikai, kurių vedančioji ranka yra kairioji du kartus greičiau išsitaiso nei tie, kurių kalbos sutrikimą nulemia genai. Tačiau net ir tuomet, kai atrodo, kad visos bėdos jau praeityje, reikia būti budriems ir nepamiršti, jog kalbos sutrikimas esant stipresniems emociniams išgyvenimams gali atsinaujinti.

Pagrindinis logopedinių pratybų tikslas - sudaryti normalios, sklandźios kalbos įgūdžius. Mikčiojimui šalinti labai svarbus tinkamas bendras ir kalbinis režimas. Dienos režime būtina numatyti tinkamą laiką poilsiui, pagal galimybes mikčiojančių mokinių neapkrauti darbu pamokose ir užklasinėje veikloje. Kuo mažiau televizoriaus ir kompiuterio, tuo geriau. Kompiuteriniai žaidimai bene labiausiai stimuliuoja Broko centro aktyvumą.

Norint padėti vaikui pašalinti mikčiojimą, būtina, kad aplinkiniai su juo kalbėtų maloniai, lėtai, vaikui suprantamai, raiškiai, sklandžiai. Vaikas girdėdamas taip kalbant aplinkinius, pats ims mėgdžioti jų kalbą. Ir nebijos kalbėti.

Mikčiojimas sumažėja ir kalbant pašnibždomis. Jis pradingsta, kada žmogus kalba ritmiškai, todėl mikčiojantiems tinka dainuoti, deklamuoti. Kartais mikčiojimas sumažėja  kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo. Tėvai skatinami kuo mažiau versti vaiką kalbėti. Tai padeda išvengti logofobijos – baimės kalbėti.

Kaip bendrauti su mikčiojančiu vaiku?

Dažniausiai suaugusieji, kurie niekada nepatyrė mikčiojimo siaubo, nežino, kaip mažiesiems, turintiems šį sutrikimą, padėti. Dažnas bando įspėti, ką nori pasakyti vaikas, ir skubiai jį pertraukia, kad tik šis nesikankintų, bandydamas kalbėti. Tačiau tai yra blogiausia, ką galime daryti.  Kalbant neakcentuokite mikčiojimo, neliepkite pakartoti žodžių, kurių nepavyko taisyklingai ištarti.

Visų pirma reikia išklausyti vaiką, nenutraukti jo, nenutildyti. Taip pat svarbu nesukelti jam streso ir baimės kalbėti. Jeigu matote, kad vaikui labai sunku ištarti kokį nors žodį, pasakykite jam, kad nusiramintų, neskubėtų, įtrauktų oro ir ramiai pasakytų – nesvarbu, ar jis moka atlikti diafragminio kvėpavimo pratimus ar ne. Įkvėpus jam iš karto palengvės ir vaikas pasakys, ką norėjo. Nuo mažens reikėtų vaiką mokyti, kad kai mama kalba, vaikas tyli ir klauso, ir atvirkščiai – kai vaikas kalba, tėvai jį ramiai išklauso. Negalima akcentuoti mikčiojimo, prašyti pakartoti. Tiesiog reikia mokytis lėtai bendrauti ir kalbėti.
Kol vaikas lankosi pas logopedą, atlieka pratimus, mokytojai turėtų nekviesti jo atsakinėti prieš klasę. Tai labai didelis stresas. Juk galima atsakinėti raštu arba vienam per pertrauką. Jokiu būdu negalima rašyti mažesnio pažymio, jeigu vaikas sumikčiojo. Svarbu suprasti, kad kalbos sutrikimų turintis vaikas galvoja ne ką sakyti, o kaip nesumikčioti...     

Gausu žymių žmonių, kurie mikčiojo: Romos imperatorius Klaudijus, senovės graikų filosofas Aristotelis, politikas Vinstonas Čerčilis, aktoriai Rovanas Atkinsonas, Hju Grantas, Merlin Monro, Džulija Roberts, Briusas Vilisas. Taip pat dabartinis Monako princas Albertas, Anglijos karalienės Elžbietos tėvas, karalius Jurgis VI  ir kt.

Net ir nemikčiojantys žmonės negali kalbėti tobulai. Mikčiojimas yra besikeičiantis sutrikimas, kartais jis gali atsinaujinti ar vėl sustiprėti, todėl iškilus sunkumams visada galima kreiptis į savo logopedą.

Parengė

logopedė D.Račkauskienė

Tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su mokytoja. Vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.

• Atkreipkite dėmesį, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios iš jos grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėvai gali pastebėti, kad pasikeitė vaiko elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).

• Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją.

• Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.

• Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais pertraukų metu.

• Pasistenkite nenuvertinti savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi.

• Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais: „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.

• Uždaresniam, drovesniam vaikui tiktų žaidimas nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai su tėvais. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet ir iš naujo išgyvena tam tikras situacijas.

• Drąsesniam, judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvų užsiėmimą po pamokų, tokiu būdu padėdami jam atsikratyti įtampos ir sukaupto per dieną nerimo.

1.    Meilė yra didžiausias visų vaikų poreikis.  Ji taip pat yra svarbi teigiamos disciplinos dalis. Kuo dažniau rodai savo vaikui meilę, priglaudi jį bučiuodamas ir sakydamas ,,myliu tave”, tuo labiau vaikas nori įrodyti, kad yra vertas tos meilės. Meilė leidžia vaikui išsiugdyti pasitikėjimo ir savo vertės jausmą.

2.    Klausyk atidžiai, ką sako Tavo vaikas. Domėkis tuo, ką jis veikia ir ką jaučia. Užtikrink jį, kad stiprūs jausmai yra geri – jeigu juos išreiškiame tinkamu būdu. Kuo dažniau tai darysi, tuo rečiau turėsi taikyti bet kokią discipliną.

3.     Ribos yra reikalingos netgi ir labiausiai mylintiems žmonėms, tokiems, kurie sugeba klausyti vienas kito. Būti tėvu nereiškia, kad turime vien tiktai nustatyti ribas. Atsimink, kad yra visiškai natūralu ir normalu, kai vaikas bando tavo nustatytas ribas. Tai nėra maištas, o pažinimo proceso dalis. Vaikai jaučiasi saugesni, jeigu laikaisi ribų, kurias nustatei (su sąlyga, kad jos yra realios), netgi jeigu kartais skundžiasi jomis.

4.     Juokas padeda iškrauti įtampą.Kartais tėvai tampa tokie rimti, kad tėvystė nustoja jiems teikti džiaugsmo. Pastebėk linksmąsias buvimo tėvu puses ir leisk sau pasijuokti, kai tik tai yra įmanoma.

5.     Pasaulio stebėjimas vaiko akimisir įsivaizdavimas, ką jaučia Tavo vaikas, yra raktas, kuris padeda suprasti jo elgesį. Prisimink, kaip jauteisi, kai buvai vaiku ir koks nesuprantamas Tau atrodė suaugusiųjų pasaulis, kai galvojai, jog su Tavimi elgiamasi neteisingai.

6.     Girk ir skatink savo vaiką. Tikėkis, kad vaikas gerai elgsis ir skatink jį dėti pastangas. Girk vaiką už gerą elgesį ir stenkis ignoruoti netinkamą elgesį. Kuo dažniau niurnėsi, tuo rečiau Tavo vaikas Tavęs klausys.

7.    Gerbk savo vaiką taip, kaip gerbtum suaugusįjį. Leisk jam dalyvauti priimant sprendimus, ypač tuos, kurie liečia jį patį. Atidžiai išklausyk jo nuomonės. Jeigu Tau knieti pasakyti jam ką nors nemalonaus, pagalvok, kaip tai nuskambėtų, jeigu pasakytum tai kokiam nors suaugusiam žmogui. Atsiprašyk, jeigu pasielgei netinkamai.

8.     Nustatyk dienotvarkę. Vaikai jausis saugesni ir lengviau išvengs konfliktinių situacijų, jeigu nustatysi dienos tvarką. Jie jausis laimingesni, jeigu pamokų ruošai, valgymui, miegui ir triukšmingiems žaidimams bus skirtas tam tikras laikas.

9.     Kiekvienoje šeimoje būtinos tam tikros taisyklės, tačiau stenkis išlaikyti lankstumą vaikų atžvilgiu. Kai jau nustatysi Tavo šeimoje privalomas taisykles, būk nuoseklus(-i). Vaikai gali pasijusti nesaugiai, jeigu vieną dieną įvedi kokią taisyklę, o kitą dieną ją atšauki. Kartais būtina nustatyti kitokias taisykles, galiojančias ne namuose, kurias taip pat reikia vaikui paaiškinti.

10.          Nepamiršk savo poreikių! Jeigu visa tai pradeda priminti labai sunkų ir varginantį darbą, jauti, kad Tau trūksta kantrybės, skirk dalį laiko vien tik sau. Padaryk ką nors, kas tau teikia malonumą. Jeigu kada nors pajusi, kad pradedi nesitvardyti arba kiekvienu momentu gali užrikti ant vaiko, pažeminti jį ar užgauti, tuomet pasitrauk į šalį ir suskaičiuok iki dešimties.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė.