Pastaruoju metu, kai vyksta intensyvios diskusijos, kas yra smurtas prieš vaikus ir kodėl svarbu jį uždrausti, norisi plačiau paanalizuoti apie smurto prieš vaikus rūšis ir pasekmes vaikams. Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys sukelia plataus spektro pasekmes vaiko kasdieniam funkcionavimui ir raidai, kurios vėliau pasireiškia suaugusio žmogaus gyvenime.

Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui. Yra skiriamos šios vaiką žalojančio elgesio rūšys: fizinė prievarta, seksualinė prievarta ir išnaudojimas, emocinė prievarta ir nepriežiūra.
                   Vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą – fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą įasocialią veiklą.
Veiksniai, lemiantys smurto prieš vaikus žalos pobūdį ir intensyvumą.
                  Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai/globėjai.  Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą. Vaikus  žalojantis elgesys paveikia įvairiai – pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.

Rizikos veiksniai,  nuo kurių priklauso pasekmių intensyvumas ir grėsmingumas:

1.         Vaiko amžius. Smurtinis elgesys ir nepriežiūra kūdikių ir labai mažų vaikų atžvilgiu gali sukelti rimtą grėsmę jų gyvybei ar rimtus fizinius ir psichikos sužalojimus, tokius kaip smegenų traumą, aklumą, fizinę negalę.

2.     Vaiko genetinis pažeidžiamumas. Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale, yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš juos prižiūrinčių žmonių. Tėvai/globėjai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip spręsti  problemas, iškylančias dėl vaikų neįgalumo ar psichinių problemų. Tai sukelia stiprius jausmus:  pyktį, ar netgi neapykantą, dėl kurių gali pasireikšti ir smurtinis elgesys. Bet kokia skriauda veikia vaiką, tačiau tyrimai rodo, kad ilgą laiką trunkanti ir pasikartojantis vaiko žalojimas sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui.

3.     Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas.  Nuolatinis kelių rūšių žalojantis elgesys vienu metu sukelia vaiko adaptacijos sutrikdymą ir turi ilgalaikes pasekmes vaiko raidai.

4.     Smurtautojo ir vaiko santykių artumas. Žala yra kur kas didesnė, o pagalbos galimybės menkesnės, kai vaikas patiria žalojantį elgesį iš artimiausių meilės ir pasitikėjimo ryšiais susijusių suaugusių žmonių – tėvų, globėjų, senelių ir pan.

5.     Šeimos parama - tėvų, galinčių apsaugoti vaikus, nebuvimas, tėvų netikėjimas, kad žalojančio elgesio būta.

6.         Specialistų intervencija. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.

Apsaugos veiksniai.  Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė.

Galime išskirti šiuos apsaugos veiksnius, padedančius įveikti žalojančias traumos pasekmes: 

·         Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą. Pastovus teigiamas santykis su suaugusiu žmogumi yra susijęs su geresniais mokymosi pasiekimais, sveikesniu elgesiu, draugišku bendravimu su bendraamžiais ir geresniu sugebėjimu įveikti stresą vėliau gyvenime.

·         Pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai. Šeima, sugebanti pasirūpinti savo pagrindiniais (maisto, drabužių, būsto ir transporto) poreikiais, sugebanti sukurti ir palaikyti stabilius santykius, nustatyti taisykles ir jų laikytis, naudotis sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, prisiimti atsakomybę už vaikų gerovę.

·         Tėvų sugebėjimas įveikti kasdienio gyvenimo stresą ir krizes, su kuriomis susiduria.

·         Bendruomenė, teikianti konkrečią paramą ir padedanti šeimoms patenkinti svarbiausius poreikius, taip pat siekianti apsaugoti vaikus nuo bet kokios rūšies smurto ir užkirsti kelią netinkamam elgesiui su vaikais.

·         Vaiko gera sveikata, normali raida, gebėjimas reikšti ir reguliuoti emocijas, pažinti ir tinkamai reaguoti į kitų emocijas, adekvati savivertė, geri santykiai su bendraamžiais, geri socialiniai įgūdžiai, gebėjimas spręsti problemas ir paprašyti pagalbos, kai reikia.

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė.

                                                                          PATVIRTINTA

                                                                          Mažeikių Senamiesčio pagrindinės mokyklos

                                                                          direktoriaus 2016 m. spalio 3 d. įsakymu Nr.V1-67

Mokinių tėvų (globėjų, rūpintojų) informavimas apie mokinių mokymosi sėkmingumą pradinio bei pagrindinio ugdymo programoje

                   1. Mokinių pasiekimai fiksuojami elektroniniame dienyne.

                   2.  1-4 klasių mokinių pasiekimus fiksuoja elektroniniame dienyne pradinių klasių mokytojas.

                   3. 5-10 klasių mokinių pasiekimus fiksuoja dalykų mokytojai elektroniniame dienyne tą pačią dieną, kai mokinys įvertinamas.

                   4. Kartą per mėnesį ir pasibaigus trimestrui klasių auklėtojai, mokinių tėvams, neturintiems internetinės prieigos prie internetinio dienyno, parengia pažymių išklotines.

                   5. Mokytojai apie pasiekimų vertinimo kriterijus informuoja mokinius, jų tėvus (globėjus, rūpintojus).

                   6. Iškilus mokymosi sunkumams, tėvus (globėjus, rūpintojus) informuoja dalyko mokytojai, klasių auklėtojai, socialinis pedagogas ar administracijos atstovai.

                   7.Tėvams (globėjams, rūpintojams) informaciją apie jų vaikų mokymosi trikdžius, problemas pateikiama asmeniškai ir konfidencialiai.

                   8. Dalyko mokytojai, klasių auklėtojai tėvus (globėjus, rūpintojus) informuoja bendraudami individualiai (pokalbiai telefonu, mokykloje, laiškai, žinutės tėvams ir kt. formos).

                   9. Klasių auklėtojai veda teminius mokinių tėvų susirinkimus (tėvų dienas) ne rečiau kaip tris kartus per mokslo metus pagal su mokyklos administracija suderintą grafiką.

                   10. Klasių auklėtojai tėvams (globėjams, rūpintojams) pageidaujant į susirinkimus kviečia dalykų mokytojus, organizuoja bendrus susirinkimus „Mokiniai- mokytojai- tėvai“.

                   11. Mokykla organizuoja atvirų durų dienas tėvams, kurių metu jie gali individualiai pabendrauti su visų dalykų mokytojais.

                   12. Gerai besimokantiems, padariusiems pažangą moksle, pasiekusiems gerų rezultatų olimpiadose, konkursuose ir neformaliajame ugdyme mokiniams bei jų tėvams (globėjams, rūpintojams) organizuojamos padėkos popietės.

                   13. Sėkmingi mokymosi pasiekimai pažymimi padėkomis mokiniams bei jų tėvams (globėjams, rūpintojams) taikomos kitos mokykloje priimtos skatinimo sistemos priemonės.

                   14. Už elektroninių dienynų pildymą atsakingi mokytojai ir klasių auklėtojai

                   15. Ypatingos svarbos klausimai ( etikos, tikybos, antros užsienio kalbos pasirinkimas ir kt.) įtraukiami į tėvų susirinkimų protokolų darbotvarkę, apie sprendimus tėvai informuojami raštu pasirašytinai.

Kalbos neišsivystymas – tai yra visos kalbos sistemos nepakankamas susiformavimas, apimantis garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyną, kalbos gramatinę sandarą bei rišlų pasakojimą.

Logopedai pastebi, kad vis dažniau vaikų kalba vystosi pavėluotai. Laiku neištaisius kalbos sutrikimų, vėliau vaikai nesugeba rišliai reikšti minčių, nesupranta vienų ar kitų žodžių prasmės. Net vyresnio amžiaus moksleiviai, jau perkopę pradinių klasių slenkstį, nežino rečiau vartojamų žodžių, tokių kaip lovys, plūgas, botagas, kekė, kikilis ir pan. Suprantama, tuomet jiems sunku suvokti tekstą, ypač jei reikia įrašyti praleistas raides, atpasakoti turinį, atrasti ir vartoti vaizdingus žodžius. Užsienio kalbų mokytojai taip pat skundžiasi, kad mokiniai neįsimena naujų žodžių, matematikai guodžiasi, jog vaikai negeba išmokti daugybos lentelės ar suvokti tekstinių uždavinių, o geografai ir istorikai –  kad nerišliai pasakoja, atsakinėja į klausimus. Ką jau kalbėti apie tai, kaip sunku su tokiais vaikais dirbti lietuvių kalbos mokytojams!

Kodėl jis neskuba?

Jei trejų-ketverių metų mažylis vis dar kalba sava kalba, tėvai dažniausiai visa tai nurašo paveldėjimui ir pernelyg galvos nesuka – kažkada pradės. Iš tikrųjų, priežasčių be paveldėjimo gali būti ir daugiau. Kalbos neišsivystymo priežastys – įvairios.

Ligos.  Dažnai - ankstyvas organinis galvos smegenų pažeidimas, atsiradęs dėl intoksikacijos, asfiksijos, traumos,  netgi per greitas ar per lėtas gimdymas ir kt. Kalbos formavimuisi taip pat turi įtakos ir pirmaisiais vaiko gyvenimo metais persirgtos ligos bei jų komplikacijos. Pavyzdžiui, pirmąjį pusmetį nustatomas raumenų tonuso sutrikimas. Mažylis yra glebus, nenoriai sėdasi. Jeigu raumenų tonusas išlieka žemas, logopedas dažnai pastebi ir pasyvų liežuvį, nejudrias lūpas.

Televizorius ir kompiuteris. Dažnas pripažįsta, kad mažylis valandų valandas leidžia prie televizoriaus ar kompiuterio. Įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja ir neatstos bendravimo su vaiku. Mokslininkai teigia, jog ikimokyklinukai, sėdėdami dvi ir daugiau valandų per dieną, patiria nuolatinę įtampą. Vėliau tokių vaikų kalba yra skurdesnė, šlubuoja elgesys. Jiems sunkiau ir sukaupti dėmesį, sudominti darbu.

Dvikalbystė. Emigrantų vaikai gali turėti ne tik socialinių, bet ir lingvistinių problemų. Kai nekalbantis ar tik pradedantis kalbėti vaikutis patenka į svetimą kalbinę aplinką, sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis. Tokiais atvejais, jei vaikučio kalba vėluoja, patariama kalbėti tik viena kalba, kad greičiau įsisavintų kalbos pradmenis.

Svarbu tinkamai atskirti kalbos neišsivystymą nuo sulėtėjusios kalbos raidos,  kai raida yra netolygi – iš pradžių vėluoja, o vėliau sparčiai artėja prie amžiaus normos.

Kalbos neišsivystymas yra kelių laipsnių:nežymus kalbos neišsivystymas. Jei labiau sutrikusi kalba, tuomet yra vidutinis kalbos neišsivystymas. Žymus kalbos neišsivystymas – kai vaikas praktiškai visai nekalba.

Atpažinkime nežymų kalbos neišsivystymą

Nežymus kalbos neišsivystymas dažniausiai nustatomas 5-7 metų vaikams, nors kartais ir vyresniems. Skirtingai nei esant vidutiniam kalbos neišsivystymui (kai vaikas kalba daug, bet jo kalba – nesuprantama), šiuo atveju vaiko kalba suprantama, tačiau nerišli, sakiniai – trumpi, o žodynas – dar labai skurdus.

Daiktų pavadinimai. Dalį daiktų, veiksmų, ypatybių jie vadina netiksliai, pavyzdžiui, alkūnę vadina ranka, pėdą – koja, sijoną – suknele, antakį – blakstienomis ir t.t. Nepavadina kiek retesnių veiksmų: irkluoja, čiuožia, slidinėja, rieda, šliaužia.

Rišlioji kalba. Kalbėdami šie vaikai ne visada tinkamai derina žodžius, pavyzdžiui, akmenys – akmenai, žmonės – žmogai, su valtimi – su valčia. Dažnai netaisyklingai taria sudėtingesnės konstrukcijos, daugiaskiemenius žodžius, tokius kaip kupranugaris, radiatorius, biblioteka ir pan.

Išsamiai ir rišliai pasakoti taip pat nesugeba. Gana sunkiai orientuojasi erdvėje, nenusako, kur yra daiktas (šalia medžio, už medžio, priešais medį ir pan.). Kartais sunku skirti ir laiko sąvokas (ryt, poryt, vakar, metų laikus ir kt.). 

Garsai. Garsus taria dažniausiai netiksliai (vienus keičia kitais arba jų netaria). Foneminė (garsų) klausa nepakankamai išlavėjusi. Mokyklinukų rašto darbuose pastebimos gausios raidžių sukeitimo ar praleidimo klaidos.

O nežymų kalbos neišsivystymą – gal išaugs?

Gana dažnai tėveliai, pastebėję netaisyklingą vaikučio kalbėjimą, laukia, kol tai praeis savaime. Deja, taip įvyksta ne visuomet. Todėl būtina vaikučiui padėti.

Žodyno plėtimas. Esant nežymiam kalbos neišsivystymui labai svarbu žodyno plėtimas. Tik tą daryti būtina ne  padrikai, mokant visų jūsų žinomų žodžių iš eilės, o kryptingai. Kiekvienąkart imkite atskiras temas. Pavyzdžiui, „Laukiniai žvėrys“. Iš anksto pasiruoškite krūvelę paveikslėlių arba nuotraukų, kuriose būtų pavaizduoti laukiniai žvėrys. Įvardijant lavės ir kalba, ir atmintis.

Rišliosios kalbos ugdymas. Susipažinęs su laukiniais žvėrimis vaikas jau pats turi rišliais penkiais-šešiais sakiniais juos apibūdinti, nurodyti panašumus ar skirtumus tarp jų ir t.t.

Skatinkite vaiką atsakinėti į klausimus ne vienu žodžiu, o pilnu sakiniu. Mokykite pasakoti trumpas pasakėles. Iš pradžių vaikui padėkite klausimais, o vėliau jis tegul bando atpasakoti neilgą pasakojimą pats. Neaiškius, jam nežinomus žodelius paaiškinkite, o kad geriau įsimintų, parodykite daiktus paveikslėlyje. 

Atminties lavinimas. Mokykite įsiminti eilėraštukus, dėliokite įvairias dėliones.

 Parengta pagal žurnalą „Mažylis“ 2014 m. Nr. 04
A. Garšvienė, R. Ivoškuvienė „Logopedija“, 1993

Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas patenka į naują socialinę aplinką, susiduria su įvairiomis užduotimis ir reikalavimais. Nemaža dalis pirmokų, padedant pedagogams ir tėvams, lengvai adaptuojasi mokykloje, noriai ir sėkmingai mokosi. Dalis vaikų susiduria su įvairiais mokymosi sunkumais. Vieni dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) ir rašymo (disgrafija) sutrikimai.

Pagrindinės disleksijų ir disgrafijų atsiradimo priežastys yra galvos smegenų zonų, dalyvaujančių rašymo ir skaitymo procesuose, nepilnavertė veikla, erdvės suvokimo sutrikimai, bei vėluojantis kalbos vystymasis. Šių vaikų mokymosi pasiekimai yra kur kas žemesni, nei jų intelektiniai sugebėjimai. Paprastai, šiems mokiniams kiti mokymosi dalykai sekasi žymiai geriau, nei skaitymas ar rašymas. Tėvai ir mokytojai dažnai kaltina tokius mokinius tingėjimu, išsiblaškymu ar nenoru mokytis. Kaskart matydamas pilną klaidų sąsiuvinį, girdėdamas kritines pastabas, vaikas pradeda jausti nepasitikėjimą savo jėgomis ir praranda norą mokytis.

Kaip atpažinti vaikus turinčius rašymo ir skaitymo sutrikimų?

Dažnai mokiniai turintys rašymo ir skaitymo sutrikimų pradeda vėliau kalbėti, jiems būdingas skurdus žodynas, gramatinės klaidos, garsų tarimo ir diferencijavimo trūkumai. Tiesioginio ryšio tarp garsų tarimo trūkumų atsispindėjimo rašte nėra nustatyta, tačiau šnekamoji kalba ir rašymas yra glaudžiai susiję.

Vienas pagrindinių požymių yra stabilios, specifinės klaidos. Mokydamiesi skaityti vaikai sunkiai įsimena raides, sukeitinėja jas pagal garsų ar grafinį raidžių (b,d) panašumą, nemoka jungti raidžių į skiemenis. Dažnai nepakankamai suprantami perskaityti žodžiai, tekstai, ilgam išlieka lėtas skaitymo tempas.

Rašymo sutrikimams būdinga: panašaus skambesio garsų sukeitimai, (skardus-duslus priebalsis, ilgas-trumpas balsis), žodžių struktūros iškraipymai, panašių raidžių sukeitimai bei gramatinės klaidos. Rašydami mokiniai sunkiai pritaiko išmoktas taisykles. Tiksliai įvertinti ar vaikas turi rašymo ar skaitymo sutrikimų, gali ugdymo įstaigoje dirbantys specialistai.

Pagalba vaikams turintiems rašymo ir skaitymo sutrikimų. Pirmiausia reikėtų įveikti esamus garsų tarimo trūkumus, mokyti kalboje skirti panašiai skambančius garsus (s-š, k-t, g-d, p-b), plėsti žodyną, formuoti taisyklingą gramatinę sandarą. Svarbu pateikti trumpus, aiškius nurodymus. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis leidžia vaikui pajusti sėkmę bei formuoja teigiamą požiūrį į mokymąsi.

 Rašymo ir skaitymo sutrikimų turintiems mokiniams naudinga, kai:

-suaugusieji stengiasi prisitaikyti prie jų darbo tempo ir sugebėjimų,

-mokymasis netrunka per ilgai (dirbama su trumpomis pertraukėlėmis),

-pastebimi vaiko pasiekimai, ugdomas mokinio pasitikėjimas savo jėgomis bei teigiamas savęs vertinimas,

-įvairiais būdais skatinamas moksleivio susidomėjimas skaitymu ir rašymu.

Rašymo ir skaitymo sutrikimų korekcija – ilgas procesas, reikalaujantis daug darbo, kantrybės ir nuoširdaus noro padėti vaikui. Sėkmingai pašalinti mokymosi sunkumus padeda glaudus šeimos, specialistų ir pedagogų bendradarbiavimas.

Parengta pagal LPC publikacijas.

Logopedė metodininkė D.Račkauskienė