Naujus mokslo metus pasitikime ramūs

Artėjant mokslo metams, labai svarbu, kad tėvai padėtų ne tik būsimiems pirmokams, pradinukams, bet ir paaugliams tinkamai pasiruošti mokyklai. Ypač tai aktualu po nuotolinio mokymosi, nes nemažai vaikų ir paauglių gali jausti nerimą, nesaugumą dėl grįžimo į klases.

Svarbu šiuo metu būti šalia savo vaikų, juos išklausyti, nuraminti ir jiems patarti. Todėl kartu su jais rinkitės mokyklai reikalingus daiktus, nes visiems vaikams, ir tiems, kurie pirmą kartą pravers mokyklos duris, ir grįžtantiems po atostogų, svarbu iš anksto nusiteikti, pratintis prie dienotvarkės, pareigų, pasikalbėti apie artėjančius pokyčius. Ruošimasis mokyklai tėvams gali būti puiki galimybė praleisti daugiau laiko su vaiku, kartu aptarti svarbius dalykus, pasikalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Nes kiekvienam vaikui ypač svarbu jausti palaikymą, padrąsinimą, būti išgirstam ir suprastam. Tad norisi suaugusiems priminti, koks svarbus vaikams (nepriklausomai nuo amžiaus) yra laikas su tėvais, kai jie nuoširdžiai domisi, priima vaiko nuomonę, atidžiai klausosi, pagarbiai reaguoja. Vienas iš būdų, derinant pasiruošimą mokyklai ir laiką vaikui, parodyti, kad jo nuomonė svarbi – kartu rinktis kuprinę, kitas priemones ar drabužius ir atsižvelgti į pradinuko norus, pavyzdžiui, dėl spalvos, o paauglį paskatinti pačiam nuspręsti, kokie daiktai būtų tinkamiausi. Taip vaikui lengviau nusiteikti, be to, kyla įvairių klausimų, į kuriuos svarbu atsakyti, nuraminti, pasidalinti savo teigiamais prisiminimais.

Palaipsniui grįžkite prie mokslo metu būdingos rutinos. Ir su būsimu pirmoku, ir su pradinuku naudinga kartu mokytis įgūdžių, reikalingų mokykloje, arba juos prisiminti. Tačiau užduočių skirti ar pamokymų nereikėtų. Svarbu, kad tai būtų smagus laikas žaidžiant ar kalbantis ir įterpiant klausimus: „Kodėl?“, „Kaip tu pasielgtum?“, „Ką manai apie…“ ir pan. Tai padeda ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir mokytis reikšti mintis pilnais sakiniais. Taip pat naudinga kalbantis pabrėžti dešinę ir kairę puses, skaičiuoti matomus medžius, namus ar automobilius, kurti kartu istorijas, nueiti pasivaikščioti prie mokyklos ar praeiti saugiausiu keliu iki jos nuo namų. Labai svarbu tiek pradinukams, tiek paaugliams iš anksto po truputį grįžti prie mokslo metų miego režimo, kad lengviau adaptuotųsi mokykloje, jaustųsi saugiau, būtų aiškiau, kaip ir kada prasidės diena. Kartu su vaiku ar paaugliu aptarkite (išklausykite jo nuomonės ir atsižvelkite į ją, ieškokite kompromisų) ir sudarykite (užrašykite, nupieškite) dienotvarkę, kurioje kėlimosi, miego, poilsio laikas būtų panašus į mokslo metų rutiną.

Vis dažniau su vaikais kalbėkitės apie mokyklą. Leisdami laiką su vaiku, kuo daugiau dėmesio skirkite pokalbiams apie tai, kaip jis jaučiasi, dėl ko nerimauja. Pasikalbėkite apie draugus arba kaip susipažinti, apie mokytojus, naujus dalykus ar būrelius. Nepabrėžkite tik mokslo pasiekimų, nes tai kelia vaikams įtampą. Būtinai pasakykite, kad visada padėsite, kai reikės pagalbos. Priminkite, kad susidūrus su nemalonia situacija ar netinkamu kitų žmonių elgesiu, būtina apie tai papasakoti tėvams ar kitam patikimam suaugusiajam (mokytojui, klasės auklėtojui, socialiniam pedagogui, psichologui ir pan.).

 Kiekvienam vaikui mokykloje svarbiausia patirti sėkmę, mokytis įveikti sunkumus ir nesėkmes, tad ir namuose leiskite jam jaustis galinčiam prisidėti prie buities reikalų, tam tikrus dalykus padaryti savarankiškai. Mažesnis vaikas galėtų prisidėti prie namų tvarkymo, vyresnis – nupirkti maisto produktų, pagaminti pusryčius ar sudėlioti savaitgalio išvykos maršrutą. Taip mokysis atsakomybės, pats priimti sprendimus, ieškoti išeičių, jeigu kas nors nepavyks. O tėvams svarbu pastebėti vaiko pastangas, mokytis tinkamais žodžiais pagirti ir priminti, kad jie šalia ir kai reikės padės.

Visais rūpimais klausimais apie vaikų elgesį ir savijautą galite pasitarti su mokykloje dirbančiais specialistais: psichologe L. Radavičiene ar socialine pedagoge M. Želviene.     

GERŲ MOKSLO METŲ.
                                                                                Parengė mokyklos psichologė L. Radavičienė.

 

VAIKAI, TURINTYS AKTYVUMO IR DĖMESIO SUTRIKIMŲ

Kaip padėti namuose ir mokykloje?

Kas būdinga ADS turintiems vaikams? Dažniausiai jie:

  • Nenustygsta vietoje, nerimsta, mostaguoja rankomis ar kojomis, rangosi;
  • sunkiai sukaupia dėmesį, greitai išsiblaško dėl pašalinių dirgiklių;
  •  nesilaiko žaidimų instrukcijų, taisyklių; sunkai vykdo nurodymus;
  • sunkiai sulaukia žaidimų eilės;
  • skuba atsakyti į klausimus, jų neišklausęs;
  • pernelyg daug kalba, pertraukia kitus, negeba žaisti tyliai;
  •  keičia, neužbaigia įvairių veiklų, nesilaiko numatyto plano;
  • trukdo kitiems vaikams mokytis arba žaisti, įsiterpdami ar nutraukdami šiuos procesus;
  •  veikia impulsyviai, neatsargiai, neatsižvelgia į galimas pasekmes;
  •  pamiršta atsinešti mokomajai veiklai reikalingus daiktus (pieštukus, sąsiuvinius ir pan.);
  • dažnai pameta daiktus, žaislus, aprangos detales.

 

Kaip bendrauti su ADS turinčiu vaiku? Keletas svarbių patarimų TĖVAMS:

1. Padėkite vaikui suprasti savo judrumą kaip problemą, o ne kaip tyčinį veikimą. Netinkamą elgesį dažniausiai paskatina stresas ir nuovargis, tad apgalvokite, kaip sumažinti ar išvengti tokių būsenų. Aptarkite, kaip vaikas galėtų padėti sau, kada būtų reikalinga jūsų pagalba (pvz., ramus perspėjimas sustabdyti netinkamą veiklą).

2. Nekaltinkite vaiko dėl jo ypatumų, stenkitės išsaugoti kantrybę net labiausiai jus iš pusiausvyros „išvedančiose“ situacijose. Atpažinkite jums kylančias neigiamas emocijas - apgalvokite būdus, kurie padės nusiraminti jums patiems („tylos pauzė“, pasitraukimas į kitą kambarį, skaičiavimas iki 10-ties, kvėpavimo pratimai ir pan.)

3. Mažinkite perteklinį vaiko stebėjimą, nuolatinius paliepimus, instruktavimus dėl jo elgsenos. Nuolat stebimas ir kontroliuojamas vaikas neišmoks savireguliacijos. Skatinkite jį patį prisiimti daugiau atsakomybės už netinkamo elgesio padarinius.

4. Ribokite žodžio „Ne“ vartojimą: ADS turintys vaikai girdi šiuos žodžius nuolat - jie tampa nebeveiksmingi. Pasiūlykite alternatyvas („Kambaryje negalima spardyti kamuolio, gali tai padaryti kieme“), informuokite apie pasekmes („Jei spardysi kamuolį, gali sudužti visos lempos“), suteikite pasirinkimo galimybę („Gali susitvarkyti žaislus dabar arba iš karto, kai atsigersi sulčių“).

 5. Imkitės kartu aktyvios veiklos - ADS turinčiam vaikui reikia judėti. Kasdien rasdami laiko bendrai maloniai veiklai, gerinsite ir stiprinsite tarpusavio ryšį. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimus turintys vaikai retai pagiriami. Stenkitės atrasti ir dažniau akcentuoti stipriąsias vaiko savybes - taip skatinsite vaiko savo vertės pajautimą.

6. Būkite atidūs savo vaiko emocinei būsenai - ADS turintys vaikai dažnai nepriimami į bendras vaikų veiklas, jiems sunkiau įsigyti draugų, dėl savo elgesio dažniau būna atstumiami. Išklausykite savo vaiką, priimkite jo jausmus. Nukreipkite jį į patinkančias ir tinkančias veiklas, suteikite malonaus bendravimo akimirkų.

7. Nuosekliai laikykitės užsibrėžtų taisyklių, turėkite aiškią dienotvarkę. Nesitikėkite greitų rezultatų, neišsikelkite nepamatuotų lūkesčių. Nuoseklus sutartų elgesio taisyklių laikymasis, tinkama aplinka bei palaikymas pamažu padės pasiekti geresnę jūsų vaiko savireguliaciją.

ADS sutrikimas nustatomas, kai sunkumai stebimi bent dvejose vaiko gyvenimo srityse (pvz., namuose ir mokykloje). Vaikų, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, ugdymas tampa nemenku iššūkiu tėvams ir mokytojams. Siekdami, kad tokių vaikų kasdienybė, mokymasis, elgesys bei socialinis gyvenimas būtų kuo sėkmingesni ir sklandesni, turime sukurti bendrą taisyklių sistemą tiek namie, tiek mokykloje.

 

Pagal: Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos medžiagą;

Parengė: Specialioji  pedagogė Daiva Kaktavičiūtė.

 

Dažniausios vaikų reakcijos stresinėje situacijoje

 

Stresas dažnai pasirodo pykčio ar dirglumo forma. Dažniausiai vaikai tai reiškia tiesiogiai, jų artimiems žmonėms (tėvams, broliams/seserims). Svarbu suprasti, kad pyktis yra natūrali emocija, kuri gali būti išreiškiama priimtinu būdu.

Skausmas gali būti išreikštas per elgesį. Priklausomai nuo amžiaus, gali būti, kad vaikai neišsako nerimo žodžiais. Jie gali pasidaryti dirglūs, nerimastingi, aikštingi, gali kilti dėmesio problemų ar imti bijoti daiktų, reiškinių.

Nuobodulys gali būti susijęs su sunkumais bandant neatsilikti nuo skirtingo nuotolinio mokymosi tempo. Karantino metu, vaikui tenka mokytis nuotoliniu būdu. Svarbu suprasti, kad radikalus aplinkos pasikeitimas gali sukelti sumišimą ir paskatinti sunkumus sekant instrukcijas. Nuraminkite vaikus ir paaiškinkite jiems, kad šie užsitęsę pasikeitimai yra tam, kad apsaugotume vieni kitus nuo ligos (viruso).

Didesnio dėmesio reikalavimas iš tėvų (globėjų). Mažesni vaikai gali bijoti, kad jiems, ar jų artimiesiems nutiks kas bloga, tad gali kili sunkumų atsiskiriant nuo suaugusiųjų. Tokiu atveju vaikai stengsis būti greta tėvų, gali reikalauti miegoti kartu, nesutikti su pasilikimu namie be tėvų ir pan.

Miego ar valgymo sunkumai. Sunkumai užmiegant, dažni prabudimai ir košmarai arba miegojimas ilgiau nei įprastai – reakcijos, kurios gali kilti vaikui išgyvenant sudėtingas situacijas.

Energijos trūkumas. Ilgesnį laiką būnant stresinėje situacijoje vaikus gali apimti nepaaiškinamo nuovargio jausmas, gali kilti sunkumų socialiniuose santykiuose bei polinkis į saviizoliaciją (noras būti vienam). Svarbu prisiminti, kad visos šios reakcijos yra normalios, ypač kai yra nutikęs reikšmingas pokytis vaiko kasdieniame gyvenime.

Kaip galite padėti vaikui?

Leiskite vaikui žinoti, kad yra normalu jaustis išsigandusiam, sukrėstam, sunerimusiam, supykusiam, liūdinčiam. Paaiškinkite, kad visi kylantys jausmai yra natūralūs, kad šiuos jausmus jaučia visi žemės žmonės.

 Neneikite to ką jaučiate Jūs. Paaiškinkite vaikui, kad normalu, jog suaugusieji taip pat turi emocines reakcijas po netikėto įvykio, kad visos reakcijos yra natūralios ir suvaldomos. Parodykite kaip reikia elgtis jaučiant stiprius jausmus (galima kalbėti apie jausmą, nupiešti jį, fiziškai išveikti, pavyzdžiui šokant pagal mėgstamą muziką, dainuojant, sutvarkant savo daiktus, pučiant balionus ir juos sprogdinant ir pan.). Šitaip vaikai išmoks, kad gali pasitikėti jumis ir kalbėti apie savo emocinę būseną.

 Nesakykite tokių dalykų kaip: „Galėtų būti ir blogiau:, „Negalvok apie tai“, „Dėl šio įvykio tu jausiesi stipresnis“. Tokie ir panašūs pasakymai nesuteikia galimybės vaikui parodyti savo išgyvenimus, nesuteikia nusiraminimo.

 Jei vaikams pasireiškia pykčio proveržiai, įvardinkite. Jei vaikams pasireiškia pykčio proveržiai, įvardinkite pykčio kilimo priežastis žodžiais, nes tai moko vaikus kontroliuoti, reguliuoti savo emocijas. Pavyzdžiui: „Ar tu esi piktas? Kas tave supykdė? Papasakok man, kas tave supykdė? ir pan.

Sakykite tiesą ir laikykitės faktų. Nesielkite taip, lyg nieko nebūtų įvykę ir nebandykite to, kas vyksta sumenkinti. Vaikai gali būti itin pastabūs, todėl jie nerimaus dar labiau, jei supras, kad jūs kažką slepiate. Informacija apie vykstančius įvykius vaikams pateikiama atsižvelgiant į vaiko amžių ir raidos stadijas.

Vartokite paprastus terminus, tinkamus vaiko amžiui, neperkraukite informacijos traumuojančiomis detalėmis. Jei užduodamas klausimas jums per sunkus, neskubėkite ir atsakykite maždaug taip: „Aš šito nežinau, paieškosiu daugiau informacijos ir kai surasiu, būtinai tau paaiškinsiu, gerai?“.

Parodykite vaikams, kad jie ir kiti jam svarbūs žmonės yra saugūs dabar. Visuomet suteikite informaciją, kuri atitinka realybę ir faktus. Kalbėkite ramiu, savimi pasitikinčiu balsu.

Apribokite žiniasklaidos poveikį. Žmonės, kuriems kyla grėsmė dėl koronaviruso, nori suprasti kas vyksta, tad praleidžia daug laiko skaitydami, žiūrėdami naujienas. Svarbu nepalikti vaikų vienų žiūrėti tokių programų, nes kyla grėsmė, jog vaikas netinkamai supras pateiktą informaciją, pernelyg išsigąs, pakils nerimo lygis ir pan. Būtina, kad suaugęs vaikams paaiškintu ką reiškia rodoma, skaitoma naujiena. Skirkite pakankamai dėmesio atsakymui į vaikui kylančius klausi mus.

Kiek įmanoma labiau palaikykite šeimos rutiną. Tai svarbus, nes suteikia nusiraminimą. Rutinos laikymasis yra pats natūraliausias ir sveikiausias dalykas, kurį galite padaryti vardan vaikų ir savo pačių stabilios emocinės būsenos išlaikymo.

 

Parengė mokyklos psichologė Laima Radavičienė, pagal: Vaikai karantine rekomendacijas.

Kaip vaikams padėti mokytis atsakingo elgesio?

Atsakomybė– tai vaikui įskiepyta vertybių sistema: tai, kaip jis žiūri į gyvenimą ir aplinkinius žmones, tai, kaip jis suvokia savo laisvę, teises ir pareigas. Yra vaikų, kurie gali būti labai pareigingi namuose ir mokykloje: jie visuomet susitvarko savo kambarį, atlieka jiems paskirtus namų ruošos darbus ir puikiai mokosi, tačiau jie nesugeba priimti atsakingų sprendimų, nes tariama jų atsakomybė tėra aplinkinių primestos normos. Tokie vaikai nuo mažens pripratę daryti tai, ko iš jų prašoma, tačiau atėjus laikui priimti savarankišką sprendimą, jie sustoja kryžkelėje, ir negali apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, nes jų gebėjimas spręsti ir rinktis pagal vertybes nėra pakankamai išugdytas. Šis pavyzdys puikiai atskleidžia, kad atsakomybės jausmo neįmanoma primesti. Jį reikia ugdyti, rodant tinkamą pavyzdį arba kitaip tariant, pavyzdžiais skiepijant vertybes. Atsakomybės ugdymas prasideda ne nuo vaiko, o nuo tėvų požiūrio ir nuostatų.

Kaip vaikai išmoksta atsakingo elgesio?

 Yra trys pagrindiniai būdai, kaip vaikai to išmoksta.

Įgimtas „geras“ elgesys Su šiais vaikais tėvai paprastai turi mažai rūpesčių. Jiems nereikia kelis kartus priminti to, ką jie turi padaryti.

„Nuostatos“ vaikai

Šiems vaikams iš pradžių reikia suprasti, kodėl jie turi atlikti tam tikrus darbus. Kai jie supranta konkretaus veiksmo priežastis ir pasekmes, tuomet vykdo tai, ko iš jų prašo suaugusieji. Keičiant šių vaikų elgesį labai svarbu su jais kalbėti ir skiepyti arba keisti jų nuostatas. Šiems vaikams reikia suteikti įvairią informaciją, leisti pasižiūrėti į viską iš skirtingų požiūrio taškų, nurodyti logines pasekmes. Kai susiformuoja atitinkamą nuostatą, paprastai taip ir elgiasi, pvz., jei supranta, kodėl reikia ruošti namų darbus, jie jos ir ruošia. „Elgesio“ vaikai

Šių vaikų neveikia jokie paaiškinimai, įtikinėjimai, įrodinėjimai, kaltinimai ar pan. Jiems galima šimtą kartų aiškinti, kodėl reikia sutvarkyti kambarį arba atlikti namų darbus, bet jie vis tiek to nedarys. Nuostatas jie susidaro tik tuomet, kai tam tikras elgesys tampa jų įpročiu. Atsakomybės juos galima išmokyti ne keičiant jų nuostatas, o leidžiant jiems patirti pasekmes. Tai, ką daro tėvai, yra daug svarbiau nei tai, ką jie sako. Kuo dažniau vaikas priverstas elgtis tam tikru būdu (patinka jam tai ar nepatinka), tuo greičiau jis įgis atitinkamą nuostatą. „Elgesio“ vaikai neturi daug vidinės kontrolės, o jų savireguliacijos įgūdžiai yra gana prasti. Siekdami išmokyti vaiką savidrausmės ir atsakomybės tėvai gali pasinaudoti šiais patarimais:

Aiškių taisyklių ir pasekmių nustatymas:

Aiškiai pasakykite vaikui, ko iš jo tikitės. Taip pat pasakykite, kas atsitiks, jei jis įvykdys tai, ko prašote ir kas atitiks, jei jis atsisakys tai atlikti. Pasekmės turi būti konkrečios ir realiai įgyvendinamos. Geriausia jei jos bus tuojau pat po tam tikro vaiko elgesio pasirinkimo (ne po pusės metų).

Supažindinti vaikus su taisyklėmis ir pasekmėmis dar prieš taisyklių sulaužymą:

Tokiu būdu vaikas mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir netenka iliuzijos, kad už jo elgesį atsakingi kiti žmonės.

Pagal: psichologės Ingos Jankauskienės medžiagą

Parengė specialioji pedagogė Raimonda Stanienė

 

Kaip tinkamai pagirti savo vaiką?

1. Patraukite vaiko dėmesį (žiūrėkite į jį/ją ir ištarkite jos/jo vardą);

2. Vaikui konkrečiai pasakykite, ką jis/ji gerai padarė. Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad padėjai man suplauti indus, paserviruoti stalą, surūšiuoti skalbinius ir t.t.;

3.  Iš karto pagirkite už teigiamą elgesį. Taip vaikas supras už ką yra giriamas;

4. Pagirkite kai vaikas pasielgė taip, kaip buvo prašomas;

5. Girkite besąlygiškai (nepriminkite vaikui ankstesnio jo blogo elgesio);

6. Būkite nuoširdus ir visuomet sakykite tai, ką iš tikrųjų galvojate. Vaikai jaučia kai jūs perdedate.

7. Gerą poveikį gali turėti pagyrimo ir atlygio derinys. Atlygis naudojamas taip pat kaip ir gyrimas.

8. Atlygis gali būti nematerialus: plojimai, apkabinimas, bučinys, pasakos skaitymas ar kita vaikui patinka.

9. Galite sugalvoti vaikams paskatinimo sistemą. Pavyzdžiui, už tinkamą elgesį, tu gauni vieną lipduką. Surinkus dešimt šypsenėlių, liuksų, pliusiukų vaikas gauna atlygį: materialų ar nematerialų;

10. Svarbu - lako tarpas tarp tinkamo vaiko poelgio ir atlygio neturi būti ilgas. Atsižvelkite į vaiko amžių!;

 

Pagal:  ,,UGDYKIME KARTU“

Parengė specialioji pedagogė Daiva Kaktavičiūtė

 

Mūsų mokyklos video kanalas