Atkreipkime dėmesį ne į amžių, o į gebėjimus. Kokių jų reiks į pirmą klasę ateinančiam vaikui?
Raides pažįsta daugelis
Kartais suprantame, kad pasirengimas mokyklai – tai mokėjimas skaityti ir rašyti. Retas kuris vaikas dar iki mokyklos nesusidomi raidėmis ir skaičiais. Dažniausiai klausinėja tėvų, domisi ir nejučiomis išmoksta juos. Vieni greičiau, kiti lėčiau pradeda jungti raideles į žodžius. Gerai, kad būsimas mokinukas pažįsta raides, bet, ko gero, svarbiau ne išmokyti skaityti, bet siekti, kad augtų savarankiškas ir mokėtų orientuotis erdvėje.
Atėjęs į mokyklą vaikutis turi išmokti labai daug naujų dalykų. Ir labai gerai, jei jis kaip įmanoma labiau parengtas mokytis. Supaprastintai galima pasakyti taip: vaikutis turi būti gana sveikas, fiziškai stiprus, turi sugebėti išsėdėti ramiai bent keturias valandas per dieną. Jau vien sėdėti ramiai yra išbandymas ir sunkus darbas, nes darželyje niekas nereikalauja, kad ramiai sėdėtų bei klausytųsi auklėtojos.
Kalba
Labai svarbu, kad pirmokėlio kalba būtų kuo geriau išsivysčiusi. Skaitymas ir rašymas yra jos tąsa, aukštesnis lygmuo, kodavimas žodžių simboliais. Tad ir vaikas turi būti gana subrendęs, kad sugebėtų kalbą užrašyti ir ją perskaityti. Vadinasi, pati kalba turi būti gerai išsivysčiusi. Mūsų vaikai tokių bėdų turi, jie netaisyklingai kalba, derina arba pats žodynas yra skurdus. Į Psichologijos pedagogikos tarnybą ateina pasikonsultuoti vaikai, kurie kalba neblogai, tačiau paprašyti atlikti užduotį nesupranta, kas jiems sakoma.
Tai lemia šiuolaikinis gyvenimas, nes vaikai su tėvais mažai bendrauja, visą informaciją gauna regimuoju būdu. Žiūri daug filmukų, sėdi prie kompiuterio, varto gausiai iliustruotas knygeles. Mes augome kitaip, klausydavomės pasakų per radiją, tėvų skaitomų pasakų, daugiau su jais kalbėdavomės. Kad būsimo mokyklinuko kalba būtų išlavėjusi, labai svarbu – mokyklinukas mažiau informacijos gauna akimis, labiau reikia klausytis. Mokytoja daug aiškina, žodžiu pasako užduotis. Pirmokas turi suprasti, ką jam sako, ir mokėti tai atlikti. O šiuolaikiniai vaikai dažniau vartoja buitinę kalbą, kurios mokykloje nepakanka.
Rankos judesiai
Mokykloje pirmokėliui sunkiausias darbas yra rašyti. Kad galėtų rašyti, turi būti išlavinta vadinamoji akies ir rankos koordinacija. Matydamas lentoje raidę vaikutis turi susirasti atitinkamą vietą sąsiuvinyje ir parašyti identišką raidę. Šiuolaikiniams vaikams tai padaryti nėra lengva, nes jie daug žaidžia, daug žiūri, bet ta veikla nėra susijusi su smulkiąja motorika. Anksčiau viena svarbiausių vaikų veiklų buvo piešimas. Dabar mažieji nemėgsta piešti ir neretai tai daro per prievartą. Pats piešimas nėra didelė vertybė, jeigu vaikas neturi ypatingo talento, tačiau piešdamas jis tobulina rankos judesius.
Savarankiškumas
Labai svarbu, kad į mokyklą išėjęs pirmokas būtų kaip įmanoma savarankiškesnis ir socialiai brandus. Vaikutis gali puikiai skaityti, bet jei nebus brandus emociškai, jam nebus lengva pritapti prie klasės ir būti grupės nariu. Neretai pasitaiko, kad pažintiniai vaiko gebėjimai vystosi gal net geriau ir greičiau negu, tarkim, mūsų kartos, bet emocinė ir socialinė branda atsilieka. Vaikai į mokyklą ateina nesavarankiški, mes, tėvai, juos aprengiame, užsegame sagas, apauname batukus... Jeigu pagalvotume, kad geriau kantriai palaukti ir nepulti visko daryti už vaiką, nes ateity dėl to neturės rūpesčių, ko gero, susiimtume ir skatintume jį būti savarankišką. Bet nepagalvojame, nes „spaudžia“ laikas, nes trūksta kantrybės ir pirmokai tikrai neretai būna be galo nesavarankiški. Moka skaityti, bet nemoka užsisegti striukės.
Vaikas, galintis savimi pasirūpinti, jausis saugiau. Tada ne tiek svarbios bus pasikeitusios gyvenimo aplinkybės. Bet tikrai blogai jausis, jeigu reikės mamos pagalbos apsirengti. Mokykloje juk reikia persirengti kūno kultūrai, choreografijos pamokoms, paskui greitai vėl susitvarkyti ir pasiruošti kitai pamokai. Kad tai pavyktų, vaikas turi turėti įgūdžių. Be to, pirmokas turi žinoti, kur tualetas, mokėti vienas ten nueiti, paprašyti pakėlęs ranką. Mokykloje daug taisyklių ir vaikas turi mokėti prie jų prisitaikyti.
Laikas ir erdvė
Pirmokėlis turi orientuotis laike. Suprasti sąvokas: „vakar“, „užvakar“, „šiandien“, „rytoj“, „rytas“, „diena“, „vakaras“, „naktis“. Tam, kad gana gerai galėtų suvokti save „čia“ ir „dabar“. Taip pat turi orientuotis sąsiuvinio erdvėje, žinoti, kur viršus, kur apačia, kairė, dešinė. Mokytoja pasako, kurioje sąsiuvinio vietoje rašyti, kurį paveikslėlį žiūrėti, ir vaikutis turėtų susigaudyti. Kažkada vieno pirmoko, kuriam nesisekė mokykloje, mama pasakojo, kad pavasariop sūnus grįžo iš mokyklos švytintis. Nes pagaliau jis suprato, kas tai yra „du pirštai nuo krašto“. Mokytoja šį terminą nuolatos vartojo, o berniukas negalėjo susikaupti ir pradėti rašyti, nes nežinojo, kas tie „du pirštai nuo krašto“. Lieka įsivaizduoti, kokią įtampą patyrė, kaip buvo sunku. Ši sąvoka jam buvo baisi, kol pagaliau atspėjo jos reikšmę.
Įtampa
Net jei paruošime savo vaikutį mokyklai kaip galėdami geriau, šuolis iš darželio į aukštesnę gyvenimo pakopą nėra lengvas ir įtampos gali būti. Vis dėlto savarankiškas, stiprus vaikas ras jėgų prisitaikyti. Tad svarbiau ne mokėti konkrečius dalykus, o gebėti prisiderinti prie daugumos, priimti naujus reikalavimus, nesutrikti naujomis aplinkybėmis. Svarbu, kad jam nekiltų bėdų dėl paprasčiausių dalykų (nežino, kur jo klasė, kad reikiami daiktai yra kuprinėje, šios nemoka atsisegti), nes tada atsiranda įtampa ir tampa sunku susikaupti.
Ką turi mokėti pirmokas?
Būtų gerai, kad pradėjęs lankyti mokyklą vaikas mokėtų:
• skirti, kur yra kairė, o kur dešinė;
• skirti sąvokas: „seniau“, „dabar“, „vakar“, „rytoj“;
• susidėti daiktus į kuprinę, susirasti joje reikiamus daiktus;
• drožti pieštuką;
• žinoti namų adresą, telefoną, turėti paprasčiausių žinių apie šeimą;
• užsirišti batų raištelius, užsisegti sagas, persirengti fizinio lavinimo pamokai.
Mokytojai tikisi, kad pirmokas:
• bus aktyvus;
• rodys iniciatyvą;
• mėgs bendrauti;
• bus kūrybiškas;
• mokės kontroliuoti jausmus;
• bus tvarkingas.
Parengė specialiosios pedagogės Raimonda Stanienė ir Daiva Kaktavičiūtė
Pagal: Vilniaus m. psichologijos pedagogikos tarnybos psichologės Jolanta Šabliauskienė straipsnį.
